Feed on
Posts
Comments

KRISTUPAS JURKŠAITIS


Kristupas Jurkšaitis, (vok. Christoph Jurkschat 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiai, Ragainės apskritis – 1915 m. birželio 17 d. Rusnė. Palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje ) Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas.

Jis laikomas vienu tų Rytų Prūsijos kultūros veikėjų, kurių vaidmuo XIX a. lietuvių nacionaliniame judėjime buvo gana prieštaringas, ne visada reikiamai įvertinamas ir suprantamas. Iš vienos pusės jis atliko reikšmingą darbą, tyrinėdamas lietuvių kalbą, rinkdamas tautosaką, bet iš kitos pusės, kaip protestantų dvasininkas, propagavo monarchizmą, nuolaidžiavo kaizerinei valdžiai. Tačiau, Kristupo Jurkšaičio, kaip ir kitų protestantiškųjų švietėjų, lituanistinė veikla susilaukė didelio susidomėjimo.

Pasimokęs gimtinėje Kristupas Jurkšaitis įstojo į Tilžės gimnaziją.
1879 m. jis buvo pakviestas dirbti mokytoju-precentoriumi į Priekulės parapijinę mokyklą. Priekulėje Kristupas Jurkšaitis pradėjo savo literatūrinę–kalbinę veiklą. Jaunasis precentorius išvertė „Nusidavimą apie Jeruzalės išpūstijimą“, kuris nuo 1881 m. pradžios buvo leidžiamas knygos lapų pavidalu kaip „Tiesos prieteliaus“ priedas.
1882 m. Kristupas Jurkšaitis buvo išrinktas Saugų parapijos kunigu. Jam buvo pavesta daugybės mokyklų priežiūra. Tuo metu valdžia vis labiau aktyvino germanizaciją, siekdama radikaliomis priemonėmis – įstatymais, dekretais bei aplinkraščiais – galutinai uždrausti lietuvių kalbos vartojimą mokyklose. Kristupas Jurkšaitis nepritarė tokiai valdžios politikai. Jis vienu metu surašė net peticiją kulto ministerijai ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Bet valdžia laikėsi savo taktikos, o Kristupas Jurkšaitis, kaip ir daugelis kitų dvasininkų, nesiryžo stoti į atviresnę kovą, manydamas, jog lietuvininkų ateitis – be perspektyvų, jog reikia išgelbėti tik lietuvių kalbą nuo išnykimo. Tokios nuomonės vyravo net tarp mokslininkų.

1879 m. buvo įsteigta Lietuvių literatūros draugija (LLD), į ją įstojo ir Kristupas Jurkšaitis, o draugijos žurnale „Mitteilungen der litauischen literarschen Gesellschaft“ ėmė skelbti Galbrasčių apylinkėse užrašytas pasakas ir padavimus.

1898 m. jis išleido knygą „Litauische Marche und Erzahlungen“, į kurią įėjo 63 pasakos ir kelios dešimtys smulkiosios tautosakos dalykų. Čia buvo skelbiami ir jų lietuviški tekstai. Jo folkloristiniais darbais susidomėjo Jonas Basanavičius ir perspausdino juos savo leidiniuose. Knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903) Jonas Basanavičius paskelbė naujai jo rašytas 37 sakmes ir pasakas. Už tautosakinę veiklą Kristupas Jurkšaitis buvo išrinktas LLD valdybos nariu, bet vėliau dėl nepalankaus požiūrio į vis stiprėjantį lietuvių nacionalinį judėjimą buvo iš valdybos pašalintas. Tada jis atsidėjo vien tik moksliniam darbui – lietuvių kalbos studijoms: skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos tarmes, rinko medžiagą lietuviškam žodynui.
Siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, 1896 m. jis atsisakė pastoriaus vietos Saugose ir persikėlė į Krancą, netoli Karaliaučiaus. Tuo metu jis buvo nusprendęs parengti ir lietuvių kalbos gramatiką. Kaip svarų įrodymą šiuo atžvilgiu galima laikyti jo 1900 m. išleistą „Trumpą vokiečių gramatiką arba kalbamokslį lietuvininkams, lietuviams ir žemaičiams“. Tačiau nei žodynas, nei lietuviška gramatika nepasirodė, nes tam tikslui anksčiau pažadėtų lėšų iš valdžios negauta. Susidūręs su valdžios abejingu požiūriu į lietuviškų knygų leidybą, jis perėjo į žurnalistiką, įsijungė į visuomeninę veiklą. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarizacijos klausimais, trumpai redagavo „Lietuvos balsą“, o nuo 1899 m. – „Tilžės keleivį“.

Nesutardamas su laikraščio savininku, Kristupas Jurkšaitis pagaliau pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius. Kartais konsistorija siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti sergančių kunigų. Dvasinė vyresnybė juo nepasitikėjo. Ir tik 1912 m. jis buvo išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje. Čia Kristupas Jurkšaitis ir mirė 1915 m. birželio 17 d., kaip paliudija senieji rusniškiai, nuo širdies įgėlimo, kuris apnuodijo kraują.

Šaltiniai:

DAUKŠA, Antanas. K. Jurkšaičio kapas Rusnėje jau žinomas. Šilokarčema, 2001, rugpj. 4.

NAUSĖDAS, Vladas. Kristupas Jurkšaitis – kalbininkas ir tautosakos rinkėjas.Komunistinis darbas, 1977, rugpj. ______________________________________________________________________________________

Vikipedija apie Kristupą Jurkšaitį:    https://lt.wikipedia.org/wiki/Kristupas_Jurk%C5%A1aitis

______________________________________________________________________________________

Spauda apie kunigą Kristupą Jurkšaitį: http://www.silutesnaujienos.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3208:nusilenkime-mao-miestelio-dideliam-viesuliui-kristupui-jurkaiiui&catid=57:istorija&Itemid=102

_____________________________________________________________________________________

EPAVELDAS.lt   apie Kristupą Jurkšaitį:  http://nbdb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C1R0000117307

http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/abf32880adb24d5ab088262b33ddef0d

______________________________________________________________________________________

 

 

 

 

 

 

 

_______________________________________________________________________________

Comments are closed.