Rusnė ir rusniškiai

Bal 2nd, 2012 by Birute

RUSNĖS HERBAS. 2005 m. liepos 1 d. Prezidento Dekretu patvirtintas Rusnės herbas.

__________________________________________________________
RUSNĖS SALA 
    (Apžvalgą  parengė  istorikė Roza Šikšnienė)

Rusnės sala- samplovinė lyguma, Nemuno deltos dalis tarp Atmatos, Skirvytės ir Kuršių marių, kurios plotas ~47 km². Yra 5 kaimai: Vorusnė, Pakalnė, Šyškrantė, Skirvytė ir Uostadvaris. Salos kraštovaizdį kuria vanduo, įvairiapusis susipynusių upių, senų upės vagų, pelkių ir liūnų žaismas. Salos vandens režimas reguliuojamas polderiais ir vandens kėlimo stotimis. Žmonės saloje nuo seno vertėsi žvejyba, žemdirbyste, daržininkyste, nendrių pjovimu.

Šiandien Rusnės salos unikalų kraštovaizdį, gamtos vertybes, kultūros paveldą saugo Nemuno deltos regioninio parko statusas.

Rusnė- viena seniausių Mažosios Lietuvos gyvenviečių, istoriniuose dokumentuose minima XIV a., šiandien pasienio miestelis, tipiškas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo atspindys. Istorinė Rusnės miestelio dalis nuo seno saugoma valstybės.

Turistus Rusnėje traukia kultūros paveldo objektai ir kultūros vertybės: Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia (1809), senojo Rusnės tilto liekanos (1914), buvęs Skirvytėlės kaimas- respublikinės reikšmės architektūros paminklas (XVI a. pab.), senosios Rusnės kapinės (XVI-XVII a.), Uostadvaris, kuriame buvo Kuverto dvaras, šaltiniuose minimas 1766 m., Uostadvaryje pastatyta ir pirmoji Lietuvoje vandens kėlimo stotis (1907 m.) bei technikos paminklas – Uostadvario švyturys (1873-1876 m.). 1997 m. įkurta K.Banio etnografinė- sodyba muziejus.

                                       Rusnė

Rusnė miestelis yra toje vietoje , kur Rusnės upė(Nemuno šaka) suskyla į Atmatą ir Skirvytę,7 km.į p.v. nuo Šilutės. Šios dvi šakos ir Kuršių marios vakaruose sudaro lyg savotišką salą.

Apie Rusnės vardo kilmę rašoma “Nemuno žemupio vardas Rusnė yra labai senas, jis susijęs su žodžiu rusenti-lėtai tekėti”. Taigi Rusnė reikštų lėtai tekančią upę, kaip iš tikrųjų ir yra. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90-168 m.po Kr.) žemėlapyje”1 Šiame žemėlapyje pavadinimai surašyti graikų kalba ir Nemuno upė ten vadinama Russon (Rousson) vardu. Senesnė vardo forma yra Rusnia. Senas indų kalbos žodis rusati reiškia pilti, lieti.

Skaitykite daugiau…

___________________________________________________________________

KULTŪROS CENTRO DARBUOTOJŲ PARENGTI PRANEŠIMAI APIE RUSNĘ

architektura

__________________________________________________________________

Bažnyčia ir kapinaitės šventoriuje

Šilokarčemos apskrityje seniausia bažnyčia yra Rusnės. Manoma, jog parapija įsteigta 1419. Prūsijoje prie bažnyčių buvo steigiamos mokyklos. Livonijos ordino kryžiuočiai įsitvirtinę Rusnėje ir būdami katalikai įrengė koplyčią, vėliau buvo pastatydinta bažnyčią. Nelabai aišku ar ant bažnyčios pritvirtintos vėjarodės esanti data yra parapijos įkūrimo, ar bažnyčios pastatymo data. Yra žinoma, kad 1919 metais Rusnėje iškilmingai buvo švenčiamas 500 metų bažnyčios jubiliejus. Bažnyčios įėjimas ant kurios pastatytas bokštas yra skliautuotas ir nepaprastai storos sienos. Dešinėje sienoje yra anga, kurioje, kaip spėjama stovėjo žvejų globėjo Šv. Kristoforo statula. Gal tai ir yra kryžiuočių statytos bažnyčios liekanos.

1525m. Prūsijoje įsigalėjo reformacija, bažnyčios tapo liuteroniškomis ir visi gyventojai priėmė evangelikų- liuteronų tikėjimą. Bažnyčios pastatas paseno, 1642 m. parapijos lėšomis ir savanoriškomis aukomis jis buvo perstatytas ir praplėstas, o vidaus sienoje išmūryta lenta su vokišku įrašu “Kristau Jėzau Dievo sūnau, būk šios bažnyčios sargas ir globėjas, tavo mokslas tegul išlieka, o visi bažnyčios priešai te žūsta.”

1739 m. klebonijoje kilo gaisras, viskas sudegė, 1744m.smuklėje kilus gaisrui užsidegė šalia esantys pastatai – bažnyčios klebonija bei visi parapijos pastatai kartu su bažnyčia. Tada išdegė geriausia ir gražiausia Rusnės dalis. 1789 m vėl kilo gaisras, kurio metu sudegė laikinoji bažnyčia ir klebonijos pastatai. Parapijiečiai vargo laikinoje bažnytėlėje, kol 1809 m. buvo pastatyta plytinė bažnyčia. 1827m. statytas bažnyčios bokštas liko nebaigtas. Jame įrengti du varpai. Statybos rangovas buvo apkaltintas apgavyste ir už tai pateko į Klaipėdos tvirtovės kalėjimą. 1838 ir 1854m. bažnyčios sienoms sutvirtinti buvo pamūryti kontraforsai (atraminiai stulpai). Altorius buvo sujungtas su sakykla ir 1840m. atnaujintas. 1827m. įrengti vargonai su pedalu ir 11 registrų. Bažnyčia turėjo išlaikiusi labai įspūdingą 1500 metų kruzifiksą ir misinginį krikšto indą iš 16 a. vidurio.

XIX a. pab. parapija turėjo 7500 parapijiečių, tarp kurių 3750 lietuvių. Kadangi bažnyčia ir klebonija daug kartų degė, tad neišliko Rusnės istorijai labai svarbūs bažnytiniai dokumentai.

Nuo bažnyčios įkūrimo, kaip įprasta, kapinės buvo šalia bažnyčios, šventoriuje, čia laidodavo savo mirusius ne tik Rusnės kaimo žmonės, bet ir aplinkiniai kaimai. Šios kapinės veikė apie 500 metų. Gyventojų daugėjo, tačiau kapinių praplėsti nebuvo kur, tad buvo laidojama ant viršaus. Jau 1800 metais gyventojai skundėsi valdžiai, kad tenka atkasinėti prieš penkis metus palaidotus palaikus. Iš Klaipėdos atsiųstas pareigūnas savo vyresnybei raportavo, jog “mirusiems kapinėse ankšta, o parapijiečiams bažnyčioje.” Tik 1830 metais po ilgų svarstymų parapijos žemėje paskirtas 2 margų žemės plotas kapinėms. Pradžioje žmonės vis dėlto nenorėjo laidoti naujose kapinėse ir stengdavosi laidoti šeimos kapavietės senose kapinėse. Tačiau 1869 metais kapinės prie bažnyčios buvo uždarytos ir jos ilgainiui virto dykyne ir tik 1904m. Rusnės bažnyčios kunigas Gregoras apleistas kapines sutvarkė, nutiesė takelius, pasodino medžius ir krūmus. Daugeliui parapijiečių tai nepatiko ir jie ėmė šaukti, kad drumsčiama mirusiųjų ramybė ir išniekinami kapai. Tačiau vėliau vis dėlto suprato, kad taip yra geriau ir gražiau.

1914m.pavasarį buvo suplanuotos ir sutvarkytos naujosios kapinės. Tvarkymo išlaidas padengė parapijiečiai ir gamtos pagražinimo draugija.

1917m. buvo nutarta buvusiose kapinėse prie bažnyčios įrengti vadinamą didvyrių giraitę ir pastatyti paminklą pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) aukoms atminti. Paminklo projektą parengė prof. May, jis buvo ir provincijos karių pagerbimo komiteto pirmininkas. 1917m. spalio 2d., minint vyriausiojo kariuomenės vado feldmaršalo Paulo von Hindenburgo gimimo dieną, buvo padėtas kertinis akmuo paminklui. Rusniškis, medienos pirklys Ernst Anker’is pasiūlė paminklą statyti iš ketvirtainių granito gabalų, kuriuos parūpino parapija. Statybos išlaidos buvo padengtos parapijiečių suaukotomis lėšomis, jas surinko kunigas Oloff. 1918m. vasarą paminklo statyba buvo užbaigta.

Šventoriui ir paminklui tinkamai prižiūrėti Ernst’as Anker’is įsteigė fondą, kurį pavadino sūnaus, žuvusio pirmajame pasauliniame kare, vardu “Fritz Anker -Fond” ir tam paaukojo 8000 markių. Ernst’o Anker’io rūpesčiu bažnyčios sienoje buvo įtaisyta marmurinė plokštė su 182 (187) su žuvusiųjų pirmajame pasauliniame kare parapijiečių pavardėmis.

1919m. Rusnė iškilmingai šventė bažnyčios 500 m. sukaktį, buvo atidengta lenta ir pašventintas paminklas. Iškilmėse dalyvavęs Karaliaučiaus generalinis superindentas Genrichas pareiškė, kad tai yra vertingiausias Rytų Prūsijos paminklas žuvusiems kariams atminti ir pagerbti.

Parengė

Roza Šikšnienė / Šilutės muziejus/

Apie potvynius Pamaryje spauda:

http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/rusneje-prasidejo-potvynis-kelius-jau-semia-vanduo.htm

http://www.15min.lt/galerija/kyla-vanduo-rusnes-plente-109442#galerija/109442/2686272

http://www.alfa.lt/straipsnis/50122529/vietomis-salygas-sunkina-plikledis-rusneje-prasidejo-potvynis

http://www.15min.lt/zyme/potvynis-pamaryje

http://www.siluteszinios.lt/zyma/potvynis/

http://www.delfi.lt/temos/potvynis-pamaryje/

http://www.veidas.lt/ant-silutes-rusnes-kelio-toliau-sparciai-kyla-vanduo

Paveldas ir paveldosauga.

http://www.ve.lt/naujienos/senoji-vakaru-lietuva/senasis-objektyvas/rusne-pro-senaji-objektyva-1437562/