Feed on
Posts
Comments

Rusnės trumpa istorija

Rusnė miestelis yra toje vietoje , kur Rusnės upė(Nemuno šaka) suskyla į Atmatą ir Skirvytę,7 km.į p.v. nuo Šilutės. Šios dvi šakos ir Kuršių marios vakaruose sudaro lyg savotišką salą.

Apie Rusnės vardo kilmę rašoma „Nemuno žemupio vardas Rusnė yra labai senas, jis susijęs su žodžiu rusenti-lėtai tekėti“.  Taigi Rusnė reikštų lėtai tekančią upę, kaip iš tikrųjų ir yra. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90-168 m.po Kr.) žemėlapyje“1 Šiame žemėlapyje pavadinimai surašyti graikų kalba ir Nemuno upė ten vadinama Russon (Rousson) vardu. Senesnė vardo forma yra Rusnia. Senas indų kalbos žodis  rusati reiškia pilti, lieti.

Pirmąsias rašytines žinias apie Rusnę, kaip vietovę turime iš kryžiuočių istorijos šaltinių. Mes šiuo metu galime remtis  J. Sembrickio ir A.Bittenso knyga (J. Sembritzki und A.Bittens Geschichte des Kreis Heydekrug.Memel,1920 ). Knygą 2008m. Šilutės miesto garbės pilietis Jonas Jonaitis išvertė į lietuvių kalbą, tad nėra jokių kliūčių pasidomėti joje išdėstytais archyviniais duomenimi. Leidinyje yra naudota daug archyvinės medžiagos iš Klaipėdos miesto archyvo. Visas šis archyvas antrojo pasaulinio karo metais dingo, tad šios knygos autoriai yra nusipelnę tikrai didelės pagarbos išsaugoję mums krašto istorijos dalį…

Knygoje rašoma „Tuo laiku kai  Baltijos kraštai iš priešistorijos tamsos išniro į istorijos šviesą, dabartinė Šilokarčemos apskritis didžiąja dalimi priklausė lietuviškoms sritims, kurios tuomet buvo priskiriamos Kuržemei, t.y. didžiajai Ceklio žemei, apėmusiai ir pietrytinę Klaipėdos apskrities dalį….“  A.Sembritzkis teigia, jog Rusnės apylinkėse nė vienas piliakalnis, nei viena kapavietė neliudija, jog čia gyventa žmonių. Nemuno deltoje tarp Rusnės ir Gilijos dunksojo neįžengiami miškai., o anapus Nemuno iki Tilžės plytėjos  negyvenama dykvietė.  Archeologiniai radiniai irgi negausūs pavieniai kirvukai, naudoti medžių kirtimui.

1360-1361 metais Kuršių marių apsaugai ir administravimui kryžiuočiai pastatė Rasytės  ir Ventės rago pilis. Viename iš 1366 m. kryžiuočių dokumente (Codex diplom.pruss III Nr.93) paminėtos priešais Neringą esančios vietovės „adenburg ed varissken“, t.y. Ventės pilis (Windenburg) ir Vorusnė (Warischken), pastaroji yra seniausiai žinoma Šilokarčemos apskrities gyvenvietė. Iš šios gyvenvietės persikėlę gyventojai įkūrė dabartinę Rusnę.

Dar 1365 m. komtūras Vinrich von Kniprodė (Winrich v.Kniprodė) leido  “šio krašto žmonėms Rusnėje  laisvai kirsti kur nori medžius kūrenimui ir statybos tikslams“

Detalesnių žinių apie Rusnę, kaip  gyvenvietę yra žinoma tik nuo XV a.  Pirmiausiai tai buvo kuršių gyvenvietė. Po Melno taikos (1422 m.) Vokiečių ordinui atiteko Nemuno dešinėje pusėje esančios žemės, gyvenimas šiose vietovėse pasidarė saugesnis, tad pradėjo vystytis ir krašto ekonominis gyvenimas. Vokiečiai pradėjo kolonizuoti žemes, kurti kaimus, steigti dvarus, smukles, kurias nuomodavo. Yra žinoma, jog 1498 m. Klaipėdos Komtūras  Michael von Schwaben Kulmo teisėmis išnuomojo Rusnės smuklę Sebastijonui, su turtu priklausiusiu šios smuklės ankstesniam  smuklininkui  Tomui. Iš išlikusių archyvų, pagal kuriuos Sembritzkis ir Bittensas parašė  “Šilokarčemos istoriją“  galima spręsti, jog karčema Rusnėje buvo jau 1448m. Ir veikė netoli klebonijos.  Įdomu, ir rusniškiai turėtų žinoti, jog 1650 m. ši karčema buvo išnuomota Richardui Kantui, Karaliaučiaus Univeristeo filosofo Imannuelio Kanto proseneliui, vėliau tas pats Richardas Kantas valdė ir karčemą Šilokarčemoje (Verdainėje).  Jo sūnus Hans apsigyveno Klaipėdoje ir tik jau šio sūnus Johann Georg Kant, kaip odos apdirbimo meistras persikėlė gyventi į Karaliaučių, kur 1724 balandžio 22 d. jam gimė sūnus Imanuelis Kantas. Tokiu būdu pamažu kraštas buvo vis labiau apgyvendinamas, čia pradėjo keltis gyventi ir lietuviai ir vokiečiai.

                      1525m. Krokuvos sutartimi Vokiečių ordinas tapo liuteroniška hercogyste (kunigaikštyste). Vietoj Komtūrijų buvo steigiamos vyriausiosios valdybos su vyriausiasiais valdytojais. Rusnė su apylinkėmis priklausė Klaipėdos valdybai.

1792 m. Rusnei buvo suteiktas miestelio (su turgaus aikšte) statusas. Rusnė ypač suklestėjo 19 amž.,  kai prasidėjo medienos prekyba, sieliai plukdomi iš Rusijos (Lietuva) Nemunu į Klaipėdą. Rusnė buvo sielių perrišimo, sutvirtinimo vieta, nes vandens kelias aplenkiant Ventės ragą buvo labai pavojingas. Pirkliai patirdavo didelius nuostolius, kai sieliai vandens srovės buvo suardomi ir išsklaidomi po marias. Tad čia, Rusnėje, Klaipėdos pirkliai samdydavo žmones organizuoti sielių sutikimo ir perrišimo darbus (vok.Speditoren). Dalis rąstų Rusnėje buvo kraunami į valtis, laivus ir per marias plukdomi į Klaipėdą. Rusnė buvo virtusi Klaipėdos uosto dalimi (priešuosčiu). Rusniškiai nesnaudė ir greitai  pradėjo statyti garines lentpiūves ir dalis medienos buvo čia vietoje perdirbama. Iki XX a.pr  buvo pastatytos net šešios lentpiūvės.

1873 metais iškasus Karaliaus Vilhelmo kanalą, visa laivyba pasisuko šiuo kanalu aplenkdama pavojingąjį Ventės ragą. Tad sieliams ir mediena pakrautiems laivams nebebuvo reikalo stoti Rusnėje. Rusnė neteko savo ūkinės reikšmės, išaugo Šilokarčemos kaimo reikšmė.

Tačiau Rusnė buvo jau atrasta ir XIXa. antroje pusėje pradėjo garsėti savo žvejybos laimikiais ypač populiarios buvo čia  žvejojamos žuvys – Starkai, Kvapės, Lašišos, Devyniakės (Nėgės), čia pat Rusnėje jos buvo skrudinamos ir pakuojamos  ir ruošiamos išsiuntimui į Europos šalis. Vėliau Rusnė jau garsėjo, kaip kurortinis mistelis.

  1. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“ IV tomas.V.Mintis 1989-1992( leidinio originalas išleistas JAV 1964-1966
  2. (Encikl.informacija parengta pagal K. Papečkys „Moksl. ir gyvenimas“ Nr.2 1966m.)

Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.